pentis

péntis sf. (1) J, Šlčn, Pn, pentìs (4) Kv, pentìs (3) Vn, péntis (gen. sing. ­ies K, -čio; N) sm. (1) 1. SD204, R, Grv aštraus įrankio (ppr. kirvio) bukasis galas: Su kirvio pénčia reikia kuolai anmušt žemėsna Gdr. Kieto kirvio péntis kalant dažnai sutrūksta PnmR. Permušė į akmenį péntį, ir nebestovi kotas Všk. Kirvio péntis ir kirvio nosis Pls. Vinis įkalame su péntim Šln. Jakšis (kirvis) tura du galu: ašminis ir péntį Plik. Kad aš tau duosiu su pénčia į kaktą, tai žinosi! Žvr. Kap kav[o] pentelè galvon, tai ir parvirto Vrnv. Plaktuko péntis Jnšk. 2. Ms, Krn, Dv, Drsk, Dglš dalgio dalis prie koto: Pakėlęs dalgę į akis, pamėgino ašmenis pirštu ir, padėjęs ant bobelės, plakė iš naujo, pradėdamas nuo penties V.Krėv. Nutraukė dalgės péntį Kb. Kai pjauni, tai péntį spausk prie pat žemės Lš. Dalgio pentis tura turėti smulkį skambėjimą, lygu žviegimą Šts. ^ Kas pénčia šienauna (trumpai nupjauna žolę), to avelė nebliauna (turi pakankamai šieno) Rš. 3. SD249, Nmč, Kin kulnas: Batas péntį graužia KlvrŽ. Nuo ilgos kelionės ant pénčių pūslės užsitrynė Lš. Péntį sumušiau, kab šokau Azr. Įsidūriau péntį Švn. Pentùkė mergaitei sopa Ndz. Spadnyčia net žemę šlavė, net kojos péntis siekė Dv. Bernuoliui net per péntis nudiegė, kaip išgirdo tuos žodžius Vs. Nusgandau, net pentýsna nunėrė Vlk. Visiem buvo šilta po péntim, kap turėj[o] pinigo Arm. Kad tau pentysa tokia gėryba būt! Žrm. 4. Gdl, Prn, Vs, Mrk kokio nors daikto storasis, bukasis galas, drūtgalys: Motina atpjovė sūrio péntį Kč. Bulbelė iš pénties jau miltingų miltinga, o iš galo dar skystų skysticka Rod. Iš vienos bulbės trys sėklaitės išeina ir dar pentáitė (dalis be akučių) kiaulėm Azr. 5. Vrn, Dbč apatinė kelminio avilio dalis: Susimetė bitės iš raugų (viršutinės avilio dalies) pentiñ Mrc. 6. = pintis 1: ^ Jis godus kaip péntis vandens NdŽ. 7. Dv plūgo pavažėlė, pašliūža.

◊ ant pénčių nešióti greičiau, geriau dirbti: Aš dar tave kiekviename darbe an penčių nešiotau Nč.

ant pénčių (pentų̃, penčių̃) stovė́ti (mìnti)

1. Al versti skubėti, neatsitraukiant raginti: Taip ir stóvi an penčių̃ Ds. Nesiskubink, niekas in pentų̃ nestóvi Ktk. Ko čia minì ant penčių̃ kaip urėdas?! Ds.

2. budriai sekti, saugoti: Eigulys an pénčių stóvi (neleidžia medžioti) Kb.

lig pénčiai (pénties) Ds iki galo, iki paskutiniosios: Laikykis, Jurgi, lig pénčiai! Dgl. Jau kai mane zlastin anveda, tai mušuos lig penčiai Ad. Prisivariau (privargau) lig pénties Pnd. Nusigyveno lig penčiai Ds. Ginas lig pénčiai (visiškai išsigina, neprisipažįsta) Dglš.

×nuo (nuog) pénčių skū̃rą lùpti spausti, varginti: Anas jam pradėjo dar tik nuog penčių skūrą lupt Vrnv.

péntis laižýti pataikauti: Vieni loja, kiti pentis laižo V.Krėv.

po pénties į keblią padėtį: Papuolė po penties ir Itleris (Hitleris) vieną kartą Šts.